jogurtiniai bananų ir avižinių dribsnių blyneliai

Šį savaitgalį laukiame svečių. O man patinka jų laukti, ir dar labiau patinka stebinti patiekalais, kurie būna laaabai skanūs, bet atrodo taip, lyg juos reiktų gaminti kelias valandas :) Bet čia ne apie šitus blynus.
Šitus iškepti išzyzė vyras, kuris, laidęs užuominas beveik dvi savaites, šiandien jau garsiai išsakė savo nuoskaudas ir nusivylimus dėl to, kad pastaruoju metu į virtuvę aš užsuku tik kavos ir sumušinio, kad jo jau kelias dienas nė karto nepasitiko koks nors malonus mano ruošto šilto maisto kvapas, kad visas tas dienas gamino tik jis, ir kad net per Užgavėnes jis negavo iš manęs tą dieną privalomos blynų porcijos :)
Taaaip, aš truputį buvau užsiėmus. Kai gaunu arba susirandu naujos darkymo veiklos, virtuvę kartais pamirštu visai.
Nauja darkymo veikla greitai atsiras ir šitam bloge, o kol kas iškepiau blynus, kad nuraminčiau vyrą, atiduočiau duoklę Užgavėnėms ir kad neišalktume labai iki vakaro, kol pagaminsiu puikią vakarienę susirinksiantiems svečiams :)

Taigi paprasti, greiti, bet gardūs ir net sveiki (kiek sveiki gali būti blynai) blyneliai.

Naudojau:
  • 500 ml natūralaus jogurto (galima ir jogurtą su skoniu naudoti, aišku)
  • kažkiek miltų, bet visai nedaug, nes jogurtas ir taip tirštas, o tešla turi būti sunkiai krintanti iš šaukšto
  • pora sunokusių bananų
  • pora kiaušinių
  • apie 300 g avižinių dribsnių
  • druskos, cukraus, aliejaus - pagal skonį ir poreikį
Pirmiausia supyliau dribsnius į jogurtą ir atidėjau "pamirkti".
Tuo metu ne itin mažais gabalėliais supjausčiau bananus - maniškiui patinka, kai jie "jaučiasi" :)
Tada išplakiau kiaušinius su žiupsniu druskos ir keliais šaukštais cukraus ir sudėjau į dribsnių-jogurto masę. Kad ji taptų reikiamo tirštumo, prireikė tik kelių šaukštų miltų. Į paruoštą tešlą atsargiai įmaišiau bananus, kad nesusitrintų.
Tešlą keptuvėn dėjau po porą šaukštų, o kadangi blyneliai dėl to gaunasi stori, kepiau ant nedidelės ugnies, kol gerai apskrudo.
O štai ir rezultatas - ragavome su juodųjų serbentų uogiene :)
Užsigavėkime dar :) Berašant ir saulutė kaip tik išlindo :)
O dabar skubu atgal į virtuvę, net drebuliukai laksto iš nekantrumo, kad vėl galėsiu nustebinti svečius. Hm, man atrodo, ne tiek aš tų svečių laukiu, kiek šito gaminimo jiems :D

SuperAkcijos - 2009/09

Akcijų vis daugėja, tai ir aš dar vis žaidžiu su savo užmanymu skelbti geriausius pasiūlymus. Kol kas šita rubrika nepastovi, ir daugiausiai dėl laiko trūkumo, bet jei neparašau, tai reiškia ir pati nepažiūriu, ką tą savaitę galima įsigyti už geresnę kainą :)


Taigi šią savaitę perkame:

Maxima
Lietuviški obuoliukai po 0,79 . Deja, vakar jų net trijose Maximose neradau...
Pomidorai - 2,99
Kviečiai Tendis su medum - 3,99/500 g
Marinuoti karnišonai Delikat - 3,99/720 g
Konservuoti pomidorai Max - 2,49/900 g
Konservuoti žirneliai Max - 2,19/690 g
Uogienės: braškių arba vyšnių - 3,49/520 g, braškių arba aviečių - 4,99/900 g
Konservuotas šunų ėdalas Pedigree ir kačių ėdalas Whiskas - 0,99/100 g
Aliejui, visoms Blend-a-Med dantų pastoms, Bref prekėms, - 25 %
Dušo želėms Palmolive - 30 %
Bižuterijai, automobilių langų plovikliams, rankšluosčiams ir patalynei - 40 %

Rimi
Atvėsinti viščiukų ketvirčiai - 5,99/kg. Irgi neradau nei HyperMarket, nei mažytėje Rimi...
Švelnus pomidorų padažas Suslavičiaus - 1,65/480 g
Sviestas Baltas - 3,85/250 g
Dešrelės Lietuviškas Standartas - 4,59/260 g
Šparaginės pupelės Hortex, žiediniai kopūstai Hortex - 2,35/400 g
Ritter Sport - 2,99/100 g
Žolelių arbata "Nyštukas" (ETNO) - 4,49/22 x 1,5 g

Iki
Citrinos - 2,69
Apelsinai - 2,99
Negliaudyti lazdyno riešutai - 10,00/kg
Kovo 1 dieną - šviežios kininės salotos - 1,79
Kovo 5 dieną - viščiukas broileris - 6,89/kg
Kovo 10 dieną - pievagrybiai - 1,77/250 g
Iki kovo 1-os dienos - cukrus - 2,45/kg
Daug akcijų prekių rinkiniams, o kepurėms, pirštinėms, šalikams - nuolaidos nuo 30 % iki 60 %.

Norfa
Iki kovo 1-os - obuoliai - 0,77
Razinos Sultana - 5,99/kg
Automobilių langų plovikliams, rankšluosčiams ir patalynei - 42 %
Aliejui - 30 %
Nuolaidos fasuotoms Gurman's arbatoms.

Gatto’ di Patate, arba bulvių apkepas

Uch, ta Italijos virtuvės savaitė neleidžia mano mintims nurimti - ir tą norisi pagaminti, ir aną, ir vieną prisimenu receptą, ir kitą... Manau, net jai pasibaigus tęsiu itališką rubrikėlę, nes niekaip neįmanoma per savaitėlę pagaminti tai, kas man patinka iš šios nuostabios šalies virtuvės :)

O dabar - paprastas ir skanus bulvių apkepas iš vidurio Italijos - Gatto' di Patate. Vėlgi itin paprasta, ir vėlgi taip gardu...
Jam reikia:
  • apie kilogramo bulvių
  • saujelės tarkuoto parmezano
  • gabalėlio mocarelos
  • kiaušinio
  • gabalėlio sviesto
  • gabalėlio kumpio
  • pusės puodelio pieno
  • džiuvėsėlių
  • žiupsnelio malto muskato riešuto
  • citrinos
  • druskos ir pipirų
  • šviežios petražolės lapelių, kurių šįkart nedėjau, nes neradau savo mažoje parduotuvėje...

Pirmiausia nuploviau bulves ir sudėjau virti. Druskos nereikia, svarbiausia gerai išvirti, nes reikės sugrūsti.

Kol bulvės verda, supjausčiau mocarelą ir kumpį kubeliais,
o kiaušinį išplakiau su druska ir pipirais.

Dar spėjau ir jūsų blogus paskaitnėti, kol bulvės išvirė. Tuomet, aišku nulupau ir sugrūdau.

Dabar lengviausia ir greičiausia gaminimo dalis. Į bulvių košę dėjau apie šaukštą sviesto, supyliau pieną ir plaktą kiaušinį ir išmaišiau. Į tą pačią masę keliauja kumpis, parmezenas, mocarela, muskatas ir žievelė, nutarkuota nuo vienos citrinos. Jei turėčiau, be abejo, ir petražoles. Viskas - išmaišiau šitą makalynę, kuri jau šitam etape skleidžia puikų kvapą ir nubėgau ruošti skairdos.
Skardą ištepliojau sviestu, pabarsčiau džiuvėsėliais. Jų reikia nepagailėti, nes apkepas gaunasi itin minkštas ir purus, neturėdamas tvirtų sienelių bus sunkiai išimamas. Tiesa, italai kepą šį apkepą apvalioje skardoje. Juk "gatto" visgi žodis, kurį į Italiją atsivežė prancūzai - o jų "gateau" reiškia tortas, pyragas (patikslinkit prancūziškai mokantys, jei klystu :)
Savo makalynę supyliau į skardą, truputį paplojau, pabarsčiau džiuvėsėliais, pabraukiau šakute ir apdėliojau sviesto gabalėliais, kad gražiai apskrustų.
Aš kepiau ant nedidelės ugnies apie 30-40 minučių - būtent tuomet pasklinda tas neapibūdinamas, bet labai gardus kvapas. Ir tada jau ragauju, aišku :) Gal atrodo ir neišvaizdžiai, bet skonis kompensuoja viską :)

Insalata Caprese, arba pomidorų ir mocarelos salotos

Kaip ir priklauso pietų Italijai, vienas žymiausių šio regiono patiekalų yra gaivus ir lengvas. Lengvas tiek mūsų skrandžiui, tiek gaminimo prasme. Manau, ne vienas jau esate ruošę, bet vistiek vakar parduotuvėje eidama pro mocarelą sugalvojau ir šį paprastutį pagaminti.
Taigi mums reikės:
  • pomidorų
  • mocarelos
  • druskos ir pipirų
  • alyvuogių aliejaus
  • šviežių baziliko lapelių - esant ribotam mano parduotuvės asortimentui, šįkart sudarkiau receptą džiovintais bazilikais. Tikiuosi, italai mano blogo neskaito :)
Toliau irgi viskas paprasta - supjaustom pomidorą ir mocarelą riekutėmis, sudedam lėkštelėje paeiliui. Baziliko lapeliai turėtų atsidurti šen bei ten tarp tų riekelių. Taip gaunasi Italijos vėliavos spalvų patiekalas :)
Pabarstom druska ir pipirais, pašlakstom aliejum, ir jau galim ragaut :)

polenta - paprasta ir skanu

Košę iš grūstų grūdų valgė dar romėnai, todėl toks gaminimo būdas paplitęs visame Viduržemio jūros regione. Į Europą atkeliavus kukurūzams, jie greit išpopuliarėjo ir tapo antrąja duona. Tačiau tradiciškai rupių kukurūzų miltų košė - polenta - priskiriama šiaurės Italijos virtuvei - ten nukeliavę pamatysite, kiek įdomybių galima pagaminti iš paprastos košės - pradedant garnyrais, baigiant pyragais ir sausainiais :) Visgi polenta gaminama visoje Italijoje: šiaurės italai mėgsta išvirti ją itin tirštą ir patiekti supjaustytą gabalėliais, vidurio Italijoje polenta jau dažniau patiekiama košės konsistencijos, o pietiečiai ją verda rečiau.
Pats paprasčiausias tikros polentos receptas yra toks: pusei kilogramo kukurūzų miltų (geriau rupesnių) imama pusantro litro vandens ir pora šaukštų druskos. Į puode užvirintą pasūdytą vandenį po truputį pilami miltai, nuolat maišant šaukštu, o dar geriau - plaktuvu-šluotele, kad nesusidarytų gumulėliai. Supylus visus miltus vis dar nuolat maišant verdama apie pusę valandos. Kai polenta bus išvirusi, ji kris nuo šaukšto visa kartu, ir pati nuslys nuo puodo sienelių.
Tradiciškai išvirta polenta Italijoje išplojama ant lentos ir jai sukietėjus, supjaustoma bei patiekiama su pomidorų padažu. Tačiau jei naudosite kaip garnyrą, dėkite į lėkštes ir formuokite norimą formą jose.
Polentą galima pagerinti keliais būdais. Pirma, vietoj vandens naudojamas pienas. Antra, laikomasi labai teisingo posakio, kad sviestu košės nepagadinsi, ir baigiant virti dedamas gabalėlis sviesto. Ir galiausiai, siekiant itališko kvapo, į išvirusią košę įmaišomi keli žiupsniai tarkuoto parmezano.

Polentą su parmezanu kažkada kelias savaites valgiau su įvairiomis daržovėmis ir padažais, kol atsivalgiau :) Dar esu sumaišiusi polentą su parmezanu ir kiaušiniais, o po to, pavoliojus džiūvėsėliuose kepusi savotiškus blynelius - irgi Italijoje nusižiūrėtas receptas - Polenta Fritta :) Gaminti neteko, bet ragavau savotiškos lazanijos, kur vietoj makaronų buvo dėtas polentos sluoksnis - Polenta Pasticciata. Manau, paieškoję rasite įvairiausių receptų su šia kukurūzų koše, nes italai ją naudoja visaip ir visur - kepa pyragus ir karštus užkandžius, gamina šaltas užkandėles, netgi deda ant picos :)

Kukurūzų miltų tikrai rasite Rimi ir Maximoje, ir...skanaus!

kiaulienos ir morkų troškinys su polenta

Itališka virtuvė mūsų namuose itin mėgstama. Esame daug kartų lankęsi Italijoje, ir jei reiktų rinktis, kur norėčiau važiuoti rytoj, turbūt besčiau pirštu kažkur į Italijos šiaurės rytus. Ta kvapnioji kava, kokios nėra niekur kitur pasauly ir ta virtuvė, kurioje viskas taip chaotiška ir viskas taip suderinta :) Po kelionių šioje puikioje šalyje ėmiau net picą valgyti, nors seniau ji buvo tame mano patiekalų sąraše, kuriuos valgiau tik kai jau tikrai nėra kitos išeities, o valgyti norisi labai labai :) Dabar picos man patinka, bet valgau jas tik Italijoj arba vyro keptas :) Niekas nepriverstų manęs užsisakyti picos tose lietuviškose picerijose.
Nenutolkime nuo temos. Šitą receptuką prisiminiau perskaičius pas MonkeyDinner receptuką (jautienos troškinys su žirneliais ir polenta). Mmmm, polenta. Kažkada buvau taip ant jos "užsiciklinus", kad naudodavau visur ir prie visko :)
Žiūrinėju dabar nuotraukas iš gaminimo proceso, ir galvoju, kad iš jų galima atskirt, kada gaminu tik aš, kada kartu su vyru, o kada - jis vienas gamina. Pirmu atveju, yra visos proceso etapų nuotraukos (išskyrus nesigavusias :), antru atveju - beveik visos, bet eiliškumas sumaišytas bet kaip, trečiu atveju - tai, ką spėju pagauti pro jo petį ar pralindus po ranka :) Dalykas tas, kad mes gaminam labai skirtingai: aš išsiimu visus produktus, atsimatuoju kiek man reikės, susirandu visus prieskonius (o toje krūvoje, po kuria kažkur giliai slypi dėžutė prieskonių pakeliams, tai nėra labai lengva ir greita :), ir niekur neskubėdama mėgaujuosi procesu. Jei sugalvoju kažką pakeisti, tai įvyksta prieš gaminant. Arba pagaminus :) Mano vyras ateina į virtuvę, grieba pirmus jam reikalingus produktus, ir gaminimas prasideda :) Jam mėgavimasis yra tada, jei viskas verda kepa čirška vienu metu, visur visko pridėliota, galvon šovę patobulinimai ar improvizacijos įgyvendinami tuoj pat, o po visko lieka pilna kriauklė indų ir mažų mažiausiai aptaškyta viryklė, o kartais net sienos :)
Ach, tie vyrų ir moterų skirtumai :) Kokie jie mieli ir įdomūs. A, man dar patinka, kaip ekonomiškai ir greitai mano vyras apsiperka - įeina į parduotuvę, nueina artimiausiu keliu iki "targeto", paima, nuperka, ir išeina. Tai galioja tiek maistui, tiek rūbams ir pan. Ir net jei einant iki to pieno pakelio reikia pereiti visą supermarketą, jam galvon nešaus paimti dar kažko, ko nesuplanavo ar ko nepaprašiau :) Tiesa, viena vyriška išimtis - alus :) O aš, net jei einu su sąrašu (galvoje ar ant popieriaus), užsuku į visus skyrius ir visuose randu šio bei to, iš ko galima ką nors pagaminti ar kas man primena kokį seną gerą receptą, ar ko, mano manymu, gali prireikti ar galim užsimanyti netolimoje ateityje :)

Užsipliurpiau :) Dabar suprantu, kodėl draugai manė, kad iš manęs išeis blogerė :)
Taigi, kimbam į darba - šiandien ant stalo garuoja kiaulienos ir morkų troškinys su polenta. Jau nebeatsimenu, kur mes jo paragavom, tik žinau, kad originale buvo naudojama, berods, jautiena, ir polenta buvo su parmezanu. O čia pateikiu per kelis gaminimo kartus mūsų sudarkytą receptą :) Bet tikrai ne mažiau skanų :) Kadangi gaminome kartu, vėl produktų kiekiai "iš akies" ir kai kurios nuotraukos padarytos paskutinę sekundę :)
Reikės tokių produktų:
  • kiaulienos
  • poros-trejeto morku
  • kelių galvučių česnako
  • kelių šaukštų grietinės
  • kukurūzų miltų
  • gabalėlio sviesto
  • druskos ir kitokių prieskonių
Pirmiausia vyras ėmėsi lupamųjų darbų, o aš ėmiausi pjaustomųjų :) Po visko turėjome va tokį rezultatą: Abipusė lygiuotėTuomet patikėjau jam mėsą, o man buvo nurodyta imtis tarkuojamųjų darbų su morkomis ir smulkinamųjų darbų su česnakais. Česnakus labai greit atėmė, tai man liko tik morkos:
O per tą laiką mėsa su česnakais, druska ir rupiai smulkintais juodaisiais pipirais jau buvo patekusi į keptuvę su šiek tiek sviesto ir nemažai apkepinta:
Greit ji nukeliavo puodan ir ten burbuliavo toliau, o iš manęs buvo atimtos ir morkos ir vėlgi nukeliavo į keptuvę su trupučiu sviestuko ir ėmė minkštėti ant mažos mažos ugnelės:
Po kelių minučių jos nukeliavo į tą patį puodą, kur ant mažos ugnies burbuliavo mėsytė. Troškinys nusidažė morkų spalva, ir jau pajutome tą kvapą, kuris mus kažkada privertė paragauti šio patiekalo Italijoje :)
Kol vyras čirškino mėsą ir morkas, aš užsiėmiau su polenta. Apie ją ruošiu atskirą įrašą, nes tai toks paprastas, o kartu ir toks įdomus patiekalas. Ten ir aprašysiu, kaip ją gamina italai. O aš gaminau taip pat, tik nedėjau parmezano. Šitam patiekale jis truputį nustelbtų morkų skonį ir kvapą. Nepamirškite nuolat maišyti, ir kad kuo ilgiau polenta laikoma nuėmus nuo ugnies, tuo labiau ji kietėja.
Kai polentą jau dedu į lėkštes, į mėsą keliauja grietinė:
Ją gerai išmaišom, pakaitinam tik tris minutes ir troškinys paruoštas. Tuo tarpu polentos kalneliai lėkštėse jau pakankamai sutvirtėję, kad troškinys nepabėgtų, taigi jis ten ir keliauja. Aš puošiau kapotom petražolėm ir gaiviais agurkais su aitria malta paprika, bet čia jau mano papildomas sudarkymas :)
Turiu pripažinti, kad taip paradiškai lėkštės atrodo tik iš pradžių, po to viskas paskandinama tame dieviško švelnumo padaže su pipirinės mėsytės gabalėliais :)

Blog Widget by LinkWithin
Search Engine Submission - AddMe