Iš pradžių atskriejo komentaras, o po to ir laiškas nuo Meškinijos, kuri kažkada pasiryžo pradžiuginti vyrą tikro karvedžio vertu saldėsiu - tortu Napoleonu. O kaip iš saldėsio gavosi rūgštėsis, pasakoja pati autorė:"Kažkada seniai seniai buvo vyro gimtadienis, ir sugalvojau iškepti tortą Napoleoną. Viską kaip ir padariau beliko padaryti kremą ir pertepti.
Pasiėmiau grietinės litrą, cukraus maišelį, dar kažkaip pagalvojau kad jis ne cukraus maiše, o paprastame maišelyje supiltas, bet minčių paragauti net nekilo... Su mikseriu plaku sau, galvoju reikia paragauti - kaip kalė per smegenis kažin koks keistas skonis. Galvoju, kas čia per nesąmonė, reikia dar paplakti. Dar plaku, paragauju - vistiek kažkokia nesąmonė... Bet svarbiausia, kad nesuprantu, kodėl toks skonis - kažkoks metalo skonis. Taip aš dar kokį pusvalandį vargau, kol sugalvojau paragauti tą cukrų. O ten po velniųųųųųųųų - ne cukrus, o citrinos rūgštis, kurią vyras iš kažkur parsivilko ir dar tokiame kiekyje...
Taip ir baigėsi tada mano tortų kepimas - vėl pabandžiau tik po kokių šešių metų. Na, žinoma ir labai gaila buvo litro grietinės..."
Puiki nesėkmė, jei taip galima išsireikšti :) Padeda prisiminti, kad gaminimo eigoje visuomet verta paragauti...
O kur tavo nesėkmė? Kodėl dar ne mano e-mail'e? :D
1 po to ėmė ir dar prikomentavo:
oi kaip as jus suprantu, pas mane su virtuve irgi ivykes kazkuriuo momentu susipykimas yra ir niekaip nesusitaikom:D as net galingesni ventiliatoriu nusipirkau, kad mano nesekmes greiciau paslept galetu. tai galiu rekomenduot, kad ištaukiamieji ventiliatoriai super veikia:))
Post a Comment
Rėžk drąsiai!